Įžūlūs žydro dramblio pamokslai

Žvelgiu į delfius ir alfas ir kraupstu, kaip Artūras Račas su Vladimiru Laučiumi ir kitais kovoja. Klaikus nesusišnekėjimas - lyg skirtingom kalbom kalbėtų, bet juk turbūt abu mokykloj Vaižgantą skaitė.Čia tik pavyzdys. Tai vyksta nuolat - interneto komentatoriai pliekia straipsnių autorius ir pašnekovus ir mėto akmenis į tuos taikinius, kurie jiems tiesiog pasivaideno.

Gal mokykloj mūsų kažko neišmokė? 
Gal žmogaus prigimtis tokia, kad jis būtinai, kad ir kas būtų, į susivaidenusius dalykus įsikibs?

Nežinau, kas čia yra, bet sėdžiu paklaikusi ir galvoju, kaip išaiškint žmonėms, ką aš galvoju. Juk nė velnio nesupras, supras tik tai, ką nori suprasti ar pasmerkti. Net jei visiškai atvirai pasakysi - žinai, man atrodo, mes nesusikalbam - tai atrodys tik įžeidimas ir taps dar viena nesusikalbėjimo priežastimi.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad žurnalistas tegali būti tik auditorijos veidrodžiu.

Rodos, Audrius Siaurusevičius nemoka vairuoti (sakau "rodos", nes pasaulis keičiasi, galėjo ir išmokt). Bet štai Kristupas Krivickas tikrai neturi teisių, nes jei būtų išmokęs, tai būtų visų gyvenimo būdų ir stilių žurnalistų sensacija.

Tikiu, kad tarp dviejų nevairuojančių vyrų tikrai gali atsirasti stiprus dvasinis ryšys. Man tai atrodo vienintelis logiškas paaiškinimas reiškinio pavadinimu "Krivickas už mokesčių mokėtojų pinigus".

LTV didžiausiam žiniasklaidos pasaulio cinikui patikėta atnaujinti laidą "Keliai. Mašinos. Žmonės".  Kraupiu balsu kriminalinės publicistikos laidose išmokusi dudenti Vesta Grainienė bus žavaus projekto vedėja. Duetas susikukavęs nuo "Pavojingos zonos" laikų - konfliktų, kai reikėdavo pažeisti etiką, tarp Vestos ir Kristupo nekildavo, nes abu turėjo vieningą nuomonę, jog žiniasklaidos Dievas yra reitingai.

Gal LTV eteryje kraujas ir nesilies taip laisvai kaip "Pavojingoje zonoje" ar "Kare keliuose". Komercinėse TV etikos normas laužyti apsimokėjo, nacionalininio transliuotojo eteryje protingiau būti kultūringesniam.  Tačiau akivaizdu kaip ant delno - Krivicko komanda visuomet kūrė laidas atsainiausiai iš visų prodiuserinių kontorų. Ir televiziniuose užkulisiuose Kristupas pats nė kiek neslėpė - taip, darau šūdą, neįdėdamas pastangų ir tai atsiperka.

Nieko nuostabaus, kad nelengvą kūrėjo charakterį daug metų pakentė komercinių televizijų vadovai.  Reitingai siekė kosmosą, pinigai byrėjo. Verslas yra verslas. Bet nacionalinis transliuotojas ir Kristupas Krivickas suderinami kaip pienas ir vynas. Kažkas čia labai mistiškai ne taip.

Jie nervina mane taip, kad noriu sudaužyt telefoną ir užkaukt vilko balsu. Bet nedaužau, nes man jų reikia – tų mielųjų brangiųjų ir taip nervinančių pašnekovų.

„Paskambinkit ryt ryte apie dešimtą, tada susitarsim tikslų laiką“, - prie tokių frazių jau baigiu priprast. Įsirašantys interviu laiką į darbo kalendorius – nykstantys gyvūnai. Negaliu smerkt tų nežinančiųjų – matyt, ir jie dažnai girdi, jog dėl vieno ar kito susitikimo susitars ryt ryte. Užburtas ratas – vos tik vienas pradeda neplanuoti laiko, tuoj tuo pačiu virusu ir kitus užkrečia. Argi aš galiu kam nors ką nors tiksliai, jei turiu dešimtą ryto paskambinti kokiam nors V.L.?

Skambinu jam ir girdžiu – pyp ...pyp...pyp...pyp.. Palaukiu ilgokai – gal vis dėlto pakels. Nekelia. Ir, žinoma, neperskambins – ko norėt, net Arminas Lydeka sakė, jog nėra jokio etiketo reikalavimo perskambinti skambinusiajam. Beje, jis pats mane žavi – kiek kartų nekėlė, tiek kartų perskambino. O ką daryt, jei neperskambina? Kiek kartų galiu skambint tą rytą, kad galėčiau susitart interviu laiką ar bent jau žinoti, kad pašnekovui atsirado svarbesnių darbų? Ar galiu skambinti penkis kartus? Ar galiu skambinti kas pusvalandį, ar kas dvi valandas? Po tokių rytinių skambinėjimų labiausiai norisi pašnekovą palaidot nekalbintų pašnekovų kapinėse, deja, tai bloga idėja, nes geri šnekėtojai Lietuvoj it grybai nedygsta.

Prakeiktas mobiliųjų telefonų laikmetis. Prakeiktas greitasis laikmetis. Kai pasaulio rateliai ima suktis lėčiau nei norėtum, norisi linguot galva pirmyn atgal it išprotėjusiai baltai meškai.

Kai galiausiai prisiskambinu ir pasikalbinu tuos mieluosius, jie dažnai į mane žvelgia geromis akimis ir prašo – „Atsiųskit tekstą pažiūrėt“. Ką gi – man nėra sunku „prikabint“ prie laiško tekstuką ir mestelt jiems – lai skaito, lai žodį „kiškis“ taiso į žodį „zuikis“, jei jiems taip gražiau. Jei per dvidešimt keturias valandas jie atsiunčia pataisymus – viskas šaunu. Tačiau atsiranda tipažų, kurie apsireiškia po savaitės, kai tekstas jau išsiųstas redakcijai ir virkauja norintys pataisyt du žodžius. 
Ypač juokingai pasijuntu, kai po savaitės paskambinu ir paklausiu jo, ar jis gavo tą tekstą.  O jis sako: „Taip, permečiau akim, viskas ten gerai“. Tai jei viskas gerai, bjaurybe, negi negalėjai mestelt man vos pora žodžių? 

Tokiom akimirkom tikrai pasijuntu lyg koks žydras dramblys.

Lietuviai turi savotišką humoro jausmą. O gal čia Volandas apsireiškė? Metas jam būtų pasirodyt mūsų redakcijose, tikrai metas.

štai ką vakar perskaičiau delfyje:

Balandžio pradžioje pasirodė naujas, 100 puslapių apimties mėnesinis žurnalas moterims ir vyrams „Meisteris ir Margarita“. Žurnalo leidėjai teigia, kad šiame leidinyje daugiausia dėmesio skiriama šeimai: namams, aplinkai, biudžetui, prekėms ir paslaugoms, sveikatai, virtuvei, madoms, laisvalaikiui.

„Žmonėms visada įdomu žinoti, kaip gyvena Lietuvos įžymybės, kokia jų buitis, kasdienybė. Balandžio žurnale pristatome žinomų šalyje medikų Birutės ir Juozo Pundzių šeimą, o gegužę svečiuosimės prezidento Algirdo Brazausko ir jo žmonos Kristinos namuose. Tikimės, kad atviri, šilti, nuoširdūs garsenybių pokalbiai, jų patirtis, išmintis bei namų interjeras sulauks išskirtinio skaitytojų dėmesio ir paskatins mus ieškoti naujų, įdomių asmenybių,“ – sako žurnalo „Meisteris ir Margarita“ redaktorė Jadvyga Gavenavičienė.

-----

O komentatoriai žurnalo leidėjams pateikė puikių pasiūlumų: 

pvz, tokių:
"Dar bus priedas :"Margaritos shluota", "Anushkos aliejus", "Prokuratoriaus zhinios". 5 psl, ir Meisterio kampelis: kaip ikalti vini, nuaskandinti katina arr tyliai deginti rankrashchius zhidinyje.

 

Man gaila, kad čia nustojau burbėti.  Šiek tiek burbu kitose erdvėse apie kiek kitokius dalykus. Daugiau nebesinori.  Užtat šįvakar nusprendžiau –  narnėjimą šiame bloge galėtų pakeisti susižavėjimo aikčiojimai.

 

Taip, būna keistų pokyčių  –  net labai įžūlūs, pikti žydri drambliai kartais iškelia straublį ir džiaugsmingai užtrimituoja.

 

Trimituosiu aš apie knygą, kurią beveik visą perskaičiau ir kurios labai nenoriu perskaityt, nes nežinau, ar vėl kažką panašaus lietuviškai rasiu.  Vadinasi ta knyga „Trumpa istorija beveik apie viską“.  Kelias akimirkas paniurzgėsiu – absurdiškas pavadinimas.  Gal dėl to tos knygos ir nepastebėjau anksčiau.  Ant viršelio – supjaustytas obuolys, sklandantis kosmose.  Dizainas primena fizikos vadovėlius, o  nuo fizikos mokykloje mano kūnas nueidavo pagaugais. 

 

Kažkaip atsitiko, kad prieš mėnesį aš tą knygą vis dėlto nusipirkau. Atsiverčiau pirmąjį skyrių ir ėmiau klykt.  Dar  nebuvau skaičius tokių straipsnių.  Kiekvienas tos knygos skyrius -  nuostabiausias žurnalinis tekstas.   Galbūt taip atsitiko dėl to, kad jos autorius – keliautojas ir žurnalistas Billas Brysonas.   Jis tvirtina anksčiau nežinojęs, kuo skiriasi protonas nuo proteino. Galbūt dėl to ta knyga padeda suprasti tai, ko neišmokome (bent aš neišmokau) mokykloje.

 

Toliau – konkretūs pavyzdžiai. Galima sakyti, trumpa žurnalinės žurnalistikos mokyklėlė.

(Žinoma, išversti galbūt galima buvo ir geriau, bet visai ne tas čia svarbiausia)

Šįkart - apie tekstų pradžias. 

 

Straipsnį  galima pradėti štai taip:

 

„Įsivaizduokite, kad bandote gyventi pasaulyje, kuriame vyrauja divandenilio oksidas – sudėtinė medžiaga, kuri neturi nei kvapo, nei skonio, bet pasižymi tokiomis skirtingomis savybėmis, kad, nors paprastai būna geranoriškai nusiteikusi, gali greitai tapti mirtinai pavojinga. Priklausomai nuo to, kokio būvio ji yra, ji gali jus deginti arba stingdyti šalčiu. Dalyvaujant tam tikroms organinių medžiagų molekulėms, ši medžiaga gali sudaryti anglies rūgštis, kurios veikia taip stipriai, kad medžiai lieka be lapų, o skulptūrų paviršius tiesiog nugraužiamas. Suaktyvintas didelis šios medžiagos kiekis gali smogti su tokiu įniršiu, kad neatlaikys joks žmogaus sukurtas statinys. Net ir tiems, kurie prie šios medžiagos pripratę, ji dažnai būna pražūtinga. Tą medžiagą vadiname vandeniu.

 

Vandens yra visur. Vanduo sudaro 80 procentų bulvės, 74 procentus karvės,  75 procentus bakterijos”….  

 

Pradžia gali būti ir tokia:

 

„Fosilija tapti ne taip jau ir lengva. Beveik visiems gyviems organizmams – daugiau nei 99,9 procento – lemta pavirsti į nieką patręšiant dirvą. Kai užgęsta gyvybės kibirkštis, kiekviena mus sudaranti molekulė pasišalina arba nuplukdoma kitur ir panaudojama kitose sistemose.  Tiesiog taip jau yra“.

 

Aš nežinau, ar knygos autorius taps fosilija, bet, rodos,  kažką šiame pasaulyje jis jau paliko.   Man norisi cypti kaip kokiai kanarėlei nuo šitos teksto apie supernovas pradžios:

  

„Kai dangus būna giedras, o Mėnulis ne per daug ryškus, tėvas Robertas Evansas, ramus ir šviesaus veido žmogus, atsitempia didžiulį teleskopą į savo namo verandą Australijos Mėlynuosiuose kalnuose, apie aštuoniasdešimt kilometrų į vakarus nuo Sidnėjaus,.ir imasi neįprasto užsiėmimo: žvelgia giliai į praeitį ir ieško mirštančių žvaigždžių“.

 

Skyrių, pavadintą „Tėvo Evanso visata“, norėtųsi pacituoti visą.  Negaliu susilaikyti neįmetęs šios ištraukos:

 

„ Šešiasdešimt milijonų metų žinia apie šios įspūdingos žvaigždės mirtį šviesos srautu driekėsi per erdvę, kol vieną rugpjūčio naktį pasiekė žemę kaip suspindęs pliūpsnis, kaip mažulytis nušvitimas nakties danguje. Ir, žinoma, tai pastebėjo būtent Robertas Evansas, įsitaisęs ant savo eukaliptais kvepiančios kalvos“.  

 

Labai romantiška.  Šiaip man labiau patinka ne tokie grožiai, o visokie ironiški pastebėjimai. Tačiau apie žavingus palyginimus ir pokštus – kitą kartą.  Vien dydžių matavimo vertėtų atskirai pasimokyti – matuojama čia drambliais, papūgomis, stalais, valgomaisiais šaukštais.

 

 

 

 

 

Geri žmonės skelbimą parodė.  Sakė, eik, taigi kaip smagu padirbėti kompanijoj, kuri siūlo dirbti žurnalistu viešųjų ryšių srityje, žada socealines garantijas, o reikalauja puikių lietuvių kalbos žinių. 

Skamba juk šauniai: "siūlomos pareigos - žurnalistas, darbo aprašymas - organizacijos atstovavimas ryšiams su visuomene".  

Siūlomos pareigos:
ŽURNALISTAS (-Ė)
Darbo aprašymas:
	·  organizacijos atstovavimas ryšiams su visuomene; ·  pranešimų spaudai ruošimas ir publikavimas; ·  rinkai pateikiamos informacijos apie įmonę ir jos paslaugas priežiūra; ·  informacinių, metodinių ir reklaminių straipsnių apie programinę įrangą ir jos panaudojimą rengimas (informacijos šaltiniai: gamintojų informacija, programinės įrangos konsultantų žinios ir patirtis); ·  internetinės svetainės informacinė priežiūra; ·  specializuotų periodinių leidinių kūrimas ir vystymas.
Reikalavimai:
	·  aukštasis universitetinis išsilavinimas; ·  žurnalistikos žinios ir darbo patirtis; ·  puikios lietuvių kalbos (gramatikos ir stilistikos) žinios; ·  gebėjimas profesionaliai rašyti; ·  anglų kalbos mokėjimas (sugebėjimas versti tekstus iš anglų į lietuvių bei iš lietuvių į anglų kalbą); ·  kompiuterinis rašingumas; ·  komunikabilumas ir gebėjimas dirbti komandoje; ·  iniciatyvumas; ·  pozityvus mąstymas.
Naudingi įgūdžiai:
	·  techninių tekstų vertimo iš anglų kalbos patirtis; ·  rusų kalbos mokėjimas; ·  maketavimo patirtis.
Mes siūlome:
	·  socealines garantijas; ·  žurnalisto karjerą tarptautinėje įmonėje; ·  nuo kompetencijos lygio priklausantį bazinį atlyginimą bei nuo pasiektų tikslų priklausančius priedus; ·  redaktoriaus karjerą, vystant specializuotus leidinius Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos rinkose. Vietovė:  Vilnius, Kaunas Darbo laikas:  pagal susitarimą Pradžia (data):  iš karto Kontaktinė informacija Kontaktinis asmuo:  Asta Aksomitienė, Rinkodaros vadovė El. paštas:  asta@aga-cad.lt Adresas:  V. Kudirkos g. 18 a, Vilnius URL:  http://www.aga-cad.lt

 

Kartais keista -  populiariuose leidiniuose, skirtuose visai Lietuvai, būna tokių straipsnių, kad nors vemk arba žvenk. 
O dar keisčiau,  kai provincijos laikraštyje atrandi straipsnį, kuris atrodo labai labai neblogas.   Ir tikrai svarbus visai Lietuvai.  (Apie svarbumą  - ne tik spėjimas, delfyje  prie publikacijos beveik keturi šimtai komentarų, kas šį tą lyg ir reiškia). 

Nesutikčiau aš  su straipsnio autore, kad tik kvailos televizijos reikia žiūrovui. Bet akcentus, kodėl egzistuoja kvaila televizija, ji sudėliojo puikiai. O ir stilius visai žaismingas, tik  pabaiga  kažkokia "nepabaigiška". 

Kvailos televizijos reikia žiūrovui

Ingrida Nagrockienė, "Sekundė"

Lietuvos televizijose akivaizdžiai plinta kvailumo bacila. Lyg grybai po lietaus dygsta tokios laidos kaip „TV detektyvai“, „Lietuviškos grožybės“, „Mergišiai“, prie jų dar prisidėjo „Vaiduoklių medžiotojai“. Panašūs projektai, be jokių abejonių, rodo, kad pamažu žengiame visiškos kvailybės link.

Tačiau užsienyje atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad tokią televiziją labiausiai nori matyti dabartiniai žiūrovai – juk gera išvysti, kad kažkur yra dar didesnių idiotų nei pats esi. Todėl, pasak kritikų, kovodamos dėl žiūrovų dėmesio televizijos laikosi „bukas ir bukesnis“ taisyklės, kai kvailas laidas aplenkia tik dar kvailesnės.

Žiūrovas nusiramina

Žinomas italų profesorius Carlo M.Cipollai, prieš tris dešimtmečius paskelbęs esė „Pamatiniai žmogaus kvailybės dėsniai“, išsakė mintį, kad kvailas žmogus yra toks, kuris daro žalą sau arba kitiems ir dėl to neturi atitinkamos naudos. O tie 20 procentų protingųjų paprastai neįvertina grėsmės, kurią kelia kvailių dauguma.

Sunku procentais suskaičiuoti, kiek žiūrovų į kvailybės ratą dabar įsukusi televiziją, tačiau jos vedamas kelias bukumo link nepaliauja stebinęs.

Televizija, kaip žmogų traukiantis reiškinys, pasak žinomo televizijos apžvalgininko,Vilniaus universiteto profesoriaus Žyginto Pečiulio, jau 15 metų nebėra aukščiausios prabos. Kvailumo sėkla, anot jo, ekrane ėmė plisti po to, kai mūsų šalyje atsirado televizijų konkurencija.

„Užsienio televizijos savo programas transliuoja 24 valandas per parą, o Lietuvoje rodoma tik 18 valandų, tačiau neparodoma didelių stebuklų. Pastebima, kad per visą mūsų televizijos istoriją nuo šeštojo dešimtmečio einama į paprastumą ir pataikavimą žiūrovui. Iš pradžių, kai veikė viena televizija, nors ji ir buvo propagandinė, kultūrai vietos nestigo: buvo rodomi filmai, spektakliai, susitikimai su intelektualais“, – kalbėjo Ž.Pečiulis.

Televizijų tendenciją kvailėti pastebi ir televizijos bei kino kritikas Skirmantas Valiulis. Šį reiškinį, anot jo, kurstome ir mes patys– ištikimi žiūrovai.

Vadovaudamasis užsienyje atliktais sociologiniais tyrimais pašnekovas sakė, kad televizija bunka ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, mat intelekto stoka – vienas sėkmingiausių būdų šiais laikais nuraminti savo proto lygiu abejojantį žiūrovą.

„Kuo televizija kvailesnė, tuo šiai laikais ji žiūrimesnė. Paprastas, pavargęs žmogus, prisėdęs prie ekrano, galima sakyti, nusiramina – matydamas už save kvailesnius, jis gali būti ramus, kad dar nėra paskutinis asilas: aš irgi „durniuoju“, na bet dar ne taip...“ – ironijos neslėpė S.Valiulis.

 Geriausiu laiku 

Blogiausia, pasak profesoriaus Ž.Pečiulio, kad tokios laidos rodomos žiūrimiausiu laiku. Tačiau konkuruoti su tokio lygio laidomis, anot jo, labai sunku, o geriausias ginklas šioje kovoje – dar didesnis kvailumas.

„Kad ir tikrai brandaus projekto „Ačiū Dievui, atėjai“ pavyzdys – laida pralaimėjo kur kas lengvesnio žanro projektams, rodomiems tuo pačiu laiku per kitas televizijas. TV3 laida – per brangi rodyti tik 6–8 procentams auditorijos. Todėl nemanau, kad ateityje televizija vėl imsis panašių planų – su kvailumu ekrane šiais laikais kovojama dar didesniu kvailumu“, – teigė “Tv bokšto“ pašnekovas.

Todėl, anot jo, ir priviso tiek įvairiausių laidų, tokių kaip „TV detektyvai“, „Lietuviškos grožybės“, „Vaiduoklių medžiotojai“, jos užima žiūrimiausią eterio laiką.

Tačiau profesorių guodžia tai, kad tokios televizijos laidos pritraukia ne daugiau kaip 10 procentų auditorijos – tai rodo, kad kvailumu „sužvejojamas“ tik kas dešimtas televizijos žiūrovas.

Be to, pasak profesoriaus, dar ir ne kiekvienam iš jų patinka tokio lygio laidos – kai kurie žmonės, anot jo, jas paprasčiausiai žiūri stebėdamiesi, ar dar galima sugalvoti ką nors kvailiau.

Tačiau televizijos apžvalgininkas nuogąstauja, kad kvailumas veržiasi ir į pačias rimčiausias laidas: „Kad ir labai rimta laida „Spaudos klubas“ kartais nieko nesiskiria nuo „TV detektyvų“, – klausydamas politikų komentarų kartais stebisi pašnekovas.

 Įvaizdžiui – ne į naudą

 Ž.Pečiulį itin jaudina televizijos manipuliacijos šiuolaikinėmis pramogų pasaulio žvaigždėmis – būtent joms ir tenka dažniausiai būti kvailio kailyje. Garsenybių suvaidintos blondinės, „fifos“ ir kiti ne per labiausiai intelektualūs vaidmenys lyg koks pavyzdys šviečia iš ekrano.

„Nesuprantu, kodėl tokiuose projektuose kaip „Vaiduoklių medžiotojai“ sutinka dalyvauti gana solidaus dainininko statusą pelnęs Merūnas. Nejaugi „Kelio į žvaigždes“ dalyviai privalo aklai dalyvauti tokiuose nesąmoninguose dalykuose. Jei jam reikia pinigų, tai gal geriau vestuvėse grotų. Arba kuo paverčiama atlikėja Mia – etatinė tokių projektų dalyvė. Šiems žmonėms gal tai ir pramoga, bet savo įvaizdžiui jie nesirūpina“, – įsitikinęs apžvalgininkas. Jis viliasi bent jau tuo, kad garsenybės galbūt iš anksto nenuspėja, kuo jas ketina paversti visagalė televizija. Montažai, garsiniai efektai ir kitos gudrybės nufilmuotą medžiagą, pasak specialisto, padaro tokią, kokios reikia prodiuseriams.

Nors Ž.Pečiulis abejoja, ar televizijai pavyks mus privesti iki visiško bukumo, tačiau tokio nuodėmingo kelio, anot pašnekovo, neatpirks jokios „Išsipildymo akcijos“.

 Teisinga kryptis

 Lietuvos „žvaigždės“ intelektu nepasižyminčias laidas ir pasirodymą jose vertina kaip smagų žaidimą dėl žiūrovo dėmesio.

„Kartais reikia mokėti būti rimtam, o kartais reikia mokėti ir iš savęs pasijuokti“, – įsitikinusi laidos „Paparacai.lt“ vedėja, dainininkė Goda Sabutytė.

Mergina neneigia, kad mūsų šalies televizijose įsigali ne pačios gudriausios laidos, tačiau, anot jos, viską lemia reitingai. Projektas, kuriame ji vaidina kvailoką blondinę, žiūrovų trūkumu skųstis negali. Todėl G.Sabutytė mano, kad laida eina teisinga kryptimi.

„Vadinasi, mūsų žmonėms to reikia, ypač dabar, kai visiems liūdna ir pasijuokti žiūrint televizorių – labai smagu“, – įsitikinusi pašnekovė.

O dainininkės atliekamas vaidmuo lieka tik ekrane: „Man tokią vaidinti smagu, tačiau mano gyvenimas neapsiriboja vien televizija. Už jos ribų likę draugai žino, kokia aš iš tiesų esu, juk aš ir mokausi...“

 Vaidmenį pasirenka pati

 Ne viename pramoginiame projekte pasirodanti atlikėja Mia savo dalyvavimą televizijos laidose vadina tiesiog smagiu nuotykiu: „Jei žmonės mėgsta tokias laidas, tai kodėl jose nedalyvauti?“

 Mergina teigia visiškai nesijaučianti patekusi į televizijos pinkles ir tvirtina, kad niekada nesutiktų pasirodyti ten, kur situacijos būtų surežisuotos. Ji sakosi visuomet pati pasirenkanti tinkamiausią vaidmenį.

„Esu ne tik dainininkė, bet ir aktorė, todėl man nėra baisu vaidinti visišką „blondinę“ ar į kaimą išvežtą „fifą“. Aš nesielgiu kvailai, tačiau mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, prigimtis turi daugybę pusių. Todėl galiu pabūti ir rimta, ir jautri, ir kvailoka – viskas priklauso nuo situacijos. Aš pati sau diktuoju, kokiai man reikia būti vienoje ar kitoje laidoje“, – paaiškino Mia.

Neseniai dalyvavusi naujajame projekte „Vaiduoklių medžiotojai“ pašnekovė tikino, kad kvailos vaidybos jame nebuvo nė lašo. Važiavusi patirti nuotykių mergina prisipažino susidūrusi su staigmenomis, tai smarkokai ją įbaugino.

Šįkart - ne apie žiniasklaidą, o apie pjarą.
Neištvėriau. 
Be to, kadangi jau nebėra prasmės prieš Aurelijų tapatybę slėpt, pasidalinsiu savo išgyvenimais. 
Net pašiurpau, tokią gimtąją kalbą išvydęs. 

Tai - oficiali vienos ministerijos informacija, kurią galima rasti jų oficialiame tinklalapyje. 

Jūsų dėmesiui - tikri kalbos perlai (žmogiukas rausta tik ten, kur aiškios kalbos klaidos, bet būtų ir daugiau dėl ko raudonuot):

Parodos renginiams nušviesti akredituoti 5 tūkst. žurnalistų iš 75 pasaulio šalių. Organizatoriai paskaičiavo, kad nuo 1926 m. parodoje savo produkciją pristatė daugiau kaip 72 tūkst. eksponentų iš 116 šalių arti 29 milijonams lankytojų. Itin ryškus susidomėjimas paroda kilo 2004 m. į Europos Sąjungą įstojus dešimčiai naujų šalių, tarp jų ir Lietuvai.

Dienos bėgyje planuojama pasirašyti bendradarbiavimo žemės ūkio srityje susitarimą su Tiuringijos žemės ūkio, gamtos apsaugos ir aplinkos ministerija.

Didžiausias parodos akcentas – maisto kokybė, jo įvairovė, įtaka žmogaus sveikatai, gerbūviui .

Lietuvos įmonėms tai ne tik puiki galimybė pateikti savo gaminius, užmegzti naudingus ryšius, padėsiančius sėkmingai plėtoti verslą tarptautinėje plotmėje, ne mažiau svarbi ir galimybė pasaulio kontekste pristatyti Lietuvos kultūrinį paveldą. Juolab, kad nuo 1926 metų rengiama paroda „Žalioji savaitė“ yra viena seniausių bei populiariausių parodų ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje, pritraukianti gausų lankytojų būrį, sulaukianti išskirtinio politikų dėmesio bei atgarsio verslo aplinkoje.

Parodos organizatoriai parengė plačią įvairių renginių panoramą.

Auga atsinaujinančių energijos išteklių vaidmuo ir jų paklausa.

Geriausi žemės ūkio plotai jau intensyviai naudojami, todėl kyla būtinybė taip pat įjungti ir mažiau našius plotus bei siekti padidinti derlingumą. Šiuo klausimu ministrų nuomonės išsiskyrė ir buvo dedami skirtingi akcentai dėl konkurencijos tarp žemės ūkio žaliavų panaudojimo maistui ir biokurui.

Pamenu, draugės vaikinas kartą jai palinkėjo būti tokiai kaip "Lietuvos rytas" - storai ir vienintelei. 
Nelabai komplimentiškas komplimentas, bet tikra tiesa, kad "lietrytis" toks buvo vienintelis.

Rimvydas Paleckis "Bernardinuose" pastebėjo, jog „Lietuvos rytas“ pagaliau oficialiai deklaravo tai, kuo jau seniai buvo virtęs – tabloidu.  O man kur kas įdomiau tai, kad šiandien ėmiau diskutuot su drauge apie pasikeitusią vienintelio išvaizdą, nes prieš ją ant stalo gulėjo... "Vilniaus diena".  Atversta ties namų priedu. Žvilgtelėjau į tą atverstą puslapį ir nė abejonės nebuvo, kad tai yra "Lietuvos rytas".  Net apstulbau supratęs, jog klydau.   

Ne, jie nekopijavo jokių "dienų", panašiu makiažu puošiasi ir "Respublika", ir "Klaipėda" ir dar krūva kitų.  Tai, kad "Lietuvos rytas" nepadarė nieko originalaus, jau nebestebina. 

Bet vis dar nepaliauju stebėtis, kad kažkas mano, jog sekdamas konkurentų pėdomis juos pralenks. 

 O va štai taip :

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/72796

Aš nežinau, kas yra Vaiva Radikaitė-Žukienė, bet kai skaitau šios (manyčiau, protingos) moters abejojimus, kad kokybiška žiniasklaida gali būti pelninga, norisi kaukt.  Taip, noriu aš sakyt tai Vaiva, taip, jei mes rašysime tamstos stiliumi, tai tikrai bus labai labai labai labai nuostolinga. 

O gali būti kitaip.  Esu tikras.  Tačiau tai labai sunku. Visiškai nesistebiu, jog dauguma eina lengviausiu keliu.  Jie neturi sąžinės? Jie kvaili ir nesupranta ką daro? 

Kai kurie - taip.  Kiti ir supranta, ir sąžinės turi.  Visokiose "Srovėse"  jie pasineria, nes neranda jokios motyvacijos, kodėl turėtų plaukti prieš srovę.   Nei karjeros galimybių, nei pinigų, nei pagarbos.   Absurdiška net kalbėt, kad žmonės  turi pasikraut energijos patys iš savęs.  Ir matau labai daug idealistiškai tikėjusių ir persikvalifikavusių į visiškus cinikus.  

Keiksmų ir burbėjimų apie klaikią žiniasklaidą netrūksta, bet labai abejočiau, kad štai tokie http://www.lrytas.lt/?id=12005652961199903071&view=4 pamoralizavimai ką nors pakeis. Mes pernelyg mažai šnekame apie tai, kas galėtų būti.  Mes pernelyg daug kritikuojame tuos, kurie tikrai nepasikeis ir pernelyg mažai - tuos, kurie nori kalbėtis ir galbūt galėtų kažką pakeisti. 

"Kodėl būtina yra įtikinti kažką, kad jis mąsto ne taip, arba įrodyti, kad mąstai taip, kaip mąstai ir ŠTAI kodėl... mąstyk sau kaip nori" - čia va tokį komentariuką radau.  Ir susimąsčiau, kad tai ir yra didžiausia mūsų problema -  tas tylėjimas.  Velniam čia ginčytis, lai kiekvienas daro ką nori, o mes kukliai palinguokime galvele.  Kartais pastebiu, jog daugelis įsitikinę - jeigu ginčyjies, tu smerki savo oponentą, nori jam pakenkti, nori jį sužlugdyt ir taip toliau. Jei aš kritikuoju VK, vadinasi, man nepatinka VK. 

O iš tikrųjų  Aurelijaus žurnalas man patinka.  Ir Aurelijus patinka  - ypač tai, kad jis linkęs kalbėtis.  Tik aš manau, kad tas žurnalas galėtų būti daug geresnis.  Dėl to ir išlindau čia, kai Karolis tiesiog išdėstė visa tai, ką ir aš galvojau.   Su Karoliu gyvenime daugiau pykomės nei gražiai šnekėjome, tačiau visąlaik jį laikiau protingu.  Ir man tiesiog tapo keista - kas čia yra, kodėl mes pastebim panašias silpnas žurnalo vietas, gal visgi nesam mes tokie neteisūs. 

Aš labai norėčiau būti neteisus. Labai norėčiau, kad VK augtų ir klestėtų.  Tik bijau, kad taip gali ir neatsitikti.  Man būtų labai gaila, jog po kelerių metų skaudžiai nusiviltų dar vienas idealistas.  Nė velnio nesitikiu, kad Aurelijus ims ir pradės dabar dėl mūsų pastebėjimų daryt viską kitaip.  Bet galbūt viena kita mintelė ir pačiam diskutuojant gims, ir tai jau bus labai gerai.  

Ne, jokiu būdu neteigiu, kad reikia rašyt apie tai, kas pačiam neįdomu.  Taip,  labai jaučiasi, kiek dūšios autorius į straipsnį įdėjo.  Bet šita aistra  visiškai neprieštarauja pozicionavimui ir kitiems logiškiems dalykams.  

 

Kartais man atrodo, jog mes su A.K. paprasčiausiai nesusišnekame?  Gal, kai jis kalba apie įdomumą, o aš – apie  pozicionavimą, mes apie tą patį šnekame?  

 

Aš manau, kad autorius (taip pat ir leidinys) gali ką nors pasiekt, kai išsirenka tai, kas jam LABIAUSIAI  įdomu.

 

Kartais, lietuvišką spaudą žiūrinėdamas, maloniai nustembu. Nesu laikraščio, kuris dabar savo pusę pavadinimo nudažė raudonai, didelis gerbėjas.  Tačiau kartais ir tame laikraštyje, ir to laikraščio interneto portale  atsiranda labai gerų straipsnių.  

 

Štai yra toks Dainius Kinderis.  Nuo paauglystės keliauja ir kokius penkerius metus (jei neklystu) apie tai rašo.  Jam labai įdomu keliauti, jam labai įdomu apie keliones pasakoti – ir spaudoje, ir prie alaus bokalo.  Nebaigęs jokios žurnalistikos ir jokios filologijos, o rašo neabejotinai geriau už kai kuriuos „tikrus“ žurnalistus.  

 

Pavyzdžiui – štai keli jo straipsnių pavadinimai:  „Kodėl europiečiui geriau nevalgyti beždžionienos?“, „Nigerija – didžiausia rakštis užpakalyje“, Vudu garbintojai ragino valgyti šliužus ir žuvų galvas“.

 

O štai taip jis pradeda savo straipsnį – žaisdamas skaitytojų emocijomis, tampydamas juos už intrigos siūlelio:  

 

"Bakasio pusiasalis skiria Nigeriją ir Kamerūną – Vakarų Afriką nuo Centrinės Afrikos. Džiunglėse ir upėse, kemsynuose ir atviruose vandenyse knibždėte knibžda sukilėlių ir piratų. Iš Nigerijos į Kamerūną per Bakasio pusiasalio įlankas ir džiunglių upes plaukia tik viena valtis per dieną. Tapau tos valties įgulos dalimi net nenutuokdamas, kad tai bus šiurpiausia mano gyvenimo kelionė.

 

Vairininkas truktelėjo vairalazdę, vandens srautas apmažėjo ir mes pradingome tankiose mangrovių džiunglėse. Upė lėtai tekėjo siaura, vingiuojančia vaga, tačiau vedlys greičio nemažino, o atsivėrus platesniam ruožui vis spustelėdavo ir sukdavo valtį neįtikėtinu kampu pakeldamas jos pirmagalį su tabaluojančia mano kuprine ant viršaus.

 

Hipnotizuojanti džiunglių tyla dvelkė paslaptimi. Kažkur glūdumoje ūbavo beždžionės, bambukų paunksmėje kleketavo paukščiai, išgąsdinti variklio gausmo į krantą lėkė vandens gyviai. Iš vandens kyšojo stagarai, kuriuos aplenkdamas valtininkas šiurpino ne tik mane, bet ir tuos, kurie per Bakasio pusiasalį plaukė nebe pirmą kartą. Plaukai stojosi piestu, kai išvysdavau staiga atsivėrusią krūmų sieną, kuri akimirksniu pradingdavo valties korpusui pasukus kita puse".

 

(Visas straipsnis - http://www.lrytas.lt/?id=11989091261198253926&view=4 )

 

Tuose straipsneliuose šiaip jau labai daug to, apie ką kalba A.K. –  autoriaus emocijų, spalvų, kvapų.  

 

Dainius daro tai, kas jam labai labai įdomu. Dainius galvoja ir apie auditoriją. Šie dalykai visiškai neprieštarauja vienas kitam.  (Žinoma, čia aš taip jį stebėdamas galvoju - gal jis apie save mąsto kitaip, bet netikiu, kad labai ginčytųsi).

Iš visų klausimų šis man atrodo pats protingiausias, nes labai mažai kas iš žurnalistų jį sau užduoda.   Jie pirmiausiai skambina pašnekovams.   Susitinka su jais, išgeria kavos, šalia pasidėję diktofoną.   Grįžta, šifruojasi medžiagą medžiagą.  Nupėdina su kolegomis parūkyti. Kai kolegos paklausia, apie ką jie rašo, burbteli: „apie prekinius ženklus“, „vėl apie tą infliaciją“.  Tada sėda prie stalo ir parašo.... kažką apie prekinius ženklus.

 

Jei jums niekada nekyla klausimas, apie ką rašyti, greičiausiai skaitytojams nekyla ir klausimas, ar jūsų straipsnį skaityti.  Jie jo tiesiog neskaito.  Įsivaizduokite:  jums niekada nekyla klausimas, į  kokį restoraną nusivesti merginą. Nusivedate į kabakėlį, kur nuo sienos dar nuo užpraėjusių metų tvoskia cigarečių smarve. Ten labai skanūs cepelinai ir kiaulės ausys.  Jums labai skanu.  O jei jums skanu, tai ir merginai bus skanu? 

Ne, po tokio romantiško vakaro ji su jumis gali ir amžinai atsisveikinti.

 

Ne, jūs juk pirmiausia  išsiaiškinsite, ką mergina mėgsta.  Nebent esate arogantiškas asilas ir manote, kad mergina bus labai laiminga, kad jūs su ja išvis kur nors einate.

 

Argi ne tas pats rašant straipsnius?  Publika, kuriai rašome – argi ne tokia pati mylimoji, kurios aistros mygtukus galime sėkmingai spaudyti?  Kūryba – argi ne tas pats, kas meilė?  Abu degat iš aistros, abiems labai įdomu.  Skirtumas tik tas, kad mergina ir pati gali prie jūsų prieiti, o publika neprieis.  Ji labai drovi.  Tačiau ir išdidi.  Turite dėti visas pastangas, kad ją sudomintumėte.  

 

Todėl pirmas pradedančiojo žurnalo rašytojo klausimas turėtų būti:  „Apie ką rašyti, kad ir man būtų įdomu, ir mylimajai publikai įdomu“.

 

Kokia yra leidinio koncepcija?  Į kokią auditoriją stengiasi orientuotis leidinys? Kas galėtų būti įdomu leidinio auditorijai?  Skamba grubiai ir nemaloniai, tačiau sekso aprašymas medicinos enciklopedijoje irgi skamba nemaloniai. Tačiau jis teisingas ir jokios prasmės jį neigti. 
 

Galima pasakyti gražiau -  paklaust savęs, kokia yra publika, kurią mes mylime ir kurios širdį norime užkariauti.  

 

Mokslo ar verslo žurnalo mylimoji aiški.  Ir rasti, apie ką jiems papasakoti, nesunku. Tereikia sukryžmint verslą ar mokslą su kokiu nors kitu dalyku. Kad ir su tais pačiais obuoliais.   Iškart išdygsta daugybė temų – nuo „Ar įmanoma iš obuolių gaminti ekologišką kurą?“  iki  „Ką „Apple“ kompiuteriui davė vardas „Apple“?  

 

Jei norite rašyti VK, kebliau.   Redaktorius sako „Rašyk, kas tau įdomu“. O čia sunku, nes jums labai daug kas įdomu, bet jūs visai nesate tikras, kad tai bus įdomu žurnalo skaitytojams.  Jums labai įdomu krepšinis, bet juk nebūtinai pasakojate apie jį savo merginai.  

 

Mano patarimas  – jei jau tokia laisvė, apibrėžkite rėmus patys.  Paklauskite savęs :  Kas yra tavo auditorija? Kur yra tos auditorijos erogeninės zonos?  Ką turiu pasakyti auditorijai, kad ir tau būtų įdomu, ir jai įdomu?   Ką turiu pasakyti, kad pasiekčiau savo tikslą?  

 

Pirmiausia - koks, po galais, yra tas tikslas?  Kaži kaži, ar tas tikslas yra rašyti apie tai, kas jums įdomu. Dažnai  po tuo „įdomu“ dar slepiasi ir „naudinga“.  

 

Čia kalbame ne apie uždirbamus pinigus,  o apie tai, kokią patirtį įgysite ir kiek uždirbsite po penkiolikos metų.  Galbūt straipsniai padės jums greičiau užlipti karjeros laipteliais – organizacijos vadovas anksčiau nė neįtarė, kad po koridorius zuja toks protingas ir aktyvus projekto vadovo asistentas.   Galbūt po penkerių metų sėkmingai gyvensite iš tokių straipsnių honorarų.  Galbūt... jūsų svajonių mergina jus įsimylės.

 

Knygos „Pozicionavimas“ autoriai Jackas Troutas ir Alas Riesas ragina į save žvelgti kaip į produktus, kuriems būtina rasti poziciją rinkoje. Jų manymu, pagrindinis klausimas, renkantis darbovietę, turėtų būti ne „kuo galiu būti naudingas kompanijai“, o „kuo kompanija ir jos vadovas gali būti naudingi man?“

 

Žurnalas „VK“ jums gali būti naudingas.  Tačiau – tik tada, jei žinote savo tikslą.

 

Gerai yra rašyt apie tai, kas įdomu. Bet blogai yra  rašyt apie tai, kas įdomu, bet ko jūs gerai neišmanote.   Jums įdomu, kaip veikia socialinė reklama?  Nuostabu, jei esate psichologijos mokslų daktaras ar užsienyje studijavote reklamos kūrimo meną –  tereikia tik mintis ant balto lapo gražiai išklostyti.   Jei apie karus keliuose per televiziją keliskart diskutavote su draugais ir manote esąs ekspertas, prašau, būkit geras, nerašykite.  Esate asilas.  Gali būti, kad jūsų asiliškai lėkšto straipsnio neišspausdins, bet gali būti ir taip, kad sutiksite asilą redaktorių (čia jokiu būdu ne apie gerbiamą A.K.), rašliava atsidurs blizgančiame žurnale ir labai daug skaitytojų pamatys jūsų dyyyydeles ausis.   

 

Ką daryti?  Planas paprastas: perskaitote bent pora knygų, susirandate bent pora dešimčių straipsnių google – tada jau galima pradėti.  O gal nereikia to vargo -   juk kalbinsitės nuostabius pašnekovus ir jie mielai jums viską supasakos? 

Nesupasakos.  Tiesiog nežinosite, ko jų paklausti.  

 

Be to, pasiskaitinėjus lengviau patiems suprasti, apie ką rašote.  „Lietuviški prekių ženklai“ – ne tema.  Temą reikėtų įsivardyti klausimu, pvz, „Kuo lietuviški prekių ženklai gali būti patrauklūs užsieniečiams?   Straipsnio pradžioje klausimas užduodamas, pabaigoje atsakomas.   Atsakymas nebūtinai turi būti vienas, bet bent vienas turi būti.

 

Tema – tarsi medžio kamienas.  Iš jo gali šakotis smulkesnės potemės. Tačiau kamienas yra vienas.   Viename straipsnyje negalima kalbėti apie kelis visiškai nesusijusius aspektus.  

 

Dar vienas pastebėjimas: kuo temą formuluosite siauriau, tuo daugiau darbo įdėjęs atrodysite.   Palyginkite: „Kodėl žmonės yra nelaimingi“ ir  „Ar genai gali nulemti, jog visą gyvenimą žmogus jausis nelaimingas“.   Pirmuoju atveju kalbėsite apie saviįtaigą, genetiką, kultūrinę  situaciją, krikščionybę, auklėjimą mokykloje... Daugybė priežasčių neišvengiamai liks nepaminėta.  Atsiras prikaišiojančių, kad straipsnis parašytas paviršutiniškai.  Antruoju atveju  kalbėsite apie genetiką, saviįtaigą, kultūrinę situaciją, krikščionybę, auklėjimą mokykloje...   O skaitytojai tikėsis, kad straipsnyje bus kalbama tik apie genetiką ir maloniai nustebs išvydę, jog apie problemą kalbama ir psichologijos, ir sociologijos aspektu.  Tik svarbi sąlyga – parašyti taip, kad klausimas apie genus išliktų gija, siejančia straipsnio gabalėlius.

 

P.S. – jei netingėsiu, gal bus ir daugiau.